Reklaminis skydelis

Paieška


Draugai

Reklaminis skydelis

Apsilankyk!

Nuorodos

Lietuvių skriaudiko N. Batumo karjera prasidėjo nuo tragedijos – jo akyse aikštėje mirė tėvas

alt

„Norėčiau sutikti savo tėvą. Netekau jo, kai man buvo dveji metai. Buvau labai mažas. Jei tik turėčiau galimybę, norėčiau geriau jį pažinti“, – į klausimą, ką labiausiai norėtų pamatyti, nuoširdžiai atsako 25-erių metų Nicolas Batumas.

Jo vedama Prancūzijos rinktinė praėjusį šeštadienį, rugsėjo 13 d., pasaulio čempionate 95:93 įveikė Lietuvą ir iškovojo bronzą.

Nicui šis laimėjimas – dvigubai svarbus. Dieną po mažojo finalo buvo 23-iosios jo tėvo Richardo mirties metinės.

Apie kraupios tragedijos paženklintą N. Batumo vaikystę, per mačą pelnytus 89 taškus, ankstyvą šuolį į NBA, lietuvių budelio etiketę, muštynes su ispanais ir svajonę atvesti Kamerūno rinktinę į olimpines žaidynes – DELFI parengtame straipsnyje.

Lietuvių skriaudikas

2012 metų Londono olimpinėse žaidynėse į lietuvių krepšį – 21 taškas, 2013 m. Europos čempionato finale – 17 taškų vien per pirmus du kėlinius, o 2014 m. planetos pirmenybių mače dėl bronzos – dar 27 taškai. Visus tris kartus mūsiškiai pralaimėjo (74:82, 66:80 ir 93:95), o Prancūzijos rinktinės puolėjas N. Batumas, kurio statistika čia ir pateikta, triumfuodamas kėlė savo rankas į viršų.

Šiemet jis dar buvo išrinktas ir į simbolinį geriausių turnyro žaidėjų penketą bei rimtai pretendavo laimėti absoliučiai naudingiausio dalyvio (MVP) prizą – juk pusfinalyje įmetė net 35 taškus. Visgi šis titulas atiteko Kyrie Irvingui.

Nepaisant to, N. Batumą pagrįstai galima vadinti lietuvių budeliu, o kaltę dėl jo pastūmėjimo į šią profesiją turėtų prisiimti Tony Parkeris. Ne tik todėl, kad šiemet jis nusprendė nepadėti prancūzams ir nepaliko Nicui kito pasirinkimo, kaip tik tapti rinktinės lyderiu. Bet ir dėl žodžių, ištartų prieš 2013-ųjų finalą su Lietuva.

„Aš padariau viską, ką galėjau, kad laimėtume šias rungtynes. Deja, finale jausiu nuovargį, todėl tu turėsi būti tas žmogus“, – po pratęsimo pareikalavusio pusfinalio su ispanais (75:72), kuriame surinko 32 taškus, N. Batumui rėžė T. Parkeris.

„Taigi aš buvo pasiruošęs nuo pat pradžių“, – prisimena N. Batumas, suvertęs į lietuvių krepšį 17 taškų per pirmą 2013-ųjų Europos čempionato finalo pusę.



Prieš savaitę Ispanijoje pasibaigusio 2014 m. pasaulio čempionato mūšyje dėl bronzos mūsiškiams jis atseikėjo 27 taškus ir vėlgi buvo pagrindinis prancūzų pergalės kalvis.

Gali būti, kad imtis iniciatyvos jį ir vėl paskatino turnyre nedalyvavęs T. Parkeris.

„Bendravau su komanda po kiekvieno mačo, netgi draugiško, o daugiausiai – su N. Batumu, Borisu Diawu ir Edwinu Jacksonu. Kalbėjau su treneriu Vincentu Collet ir jo asistentais dėl komandos taktikos, nes jie klausė mano nuomonės. Buvo keista matyti rinktinę be savęs, bet jaučiausi taip, tarsi būčiau čempionate. Aš labai didžiuojuosi tuo, ką Prancūzija pasiekė. Juk tai – pirmi pasaulio čempionato medaliai mūsų šalies istorijoje“, – sakė T. Parkeris.

Vargu, ar tai paskutinis toks N. Batumo kirtis lietuviams. Betmenu pravardžiuojamas puolėjas yra pačiame savo jėgų žydėjime – jam dar tik 25-eri, kai tam pačiam T. Parkeriui ir B. Diawui jau po 32-ejus metus.

„Kai aš baigsiu karjerą, Nicui bus 28 ar 29-eri – geriausias amžius pasistengti ką nors laimėti su nacionaline komanda. Jis žino, kad turės būti rinktinės lyderiu. Tai ir yra jo tikslas“, – tikina T. Parkeris.

Tiesa, pats N. Batumas gali pasukti ir visai netikėtu keliu. Jo planuose – atstovavimas tėvo gimtojo Kamerūno rinktinei. Tėvo, kurio gyvybė užgeso tiesiog aikštėje – per rungtynes, kurias tribūnoje stebėjo ir tuo metu nė trejų metukų neturėjęs Nicas.



Tragedija, visiems laikams įsirėžusi į atmintį

N. Batumas jau nuo vaikystės buvo pratinamas prie oranžinio kamuolio – jo tėvas Richardas buvo profesionalus krepšininkas ir žaidė antroje Prancūzijos lygoje, taigi mažasis Nicas dažnai atsidurdavo arenoje ir, kai nesnausdavo, akimis gaudydavo su kamuoliu lakstantį tėvą. Ten jį ir jo dvejais metais jaunesnę seserį Paulinę atsivesdavo mama Sylvie.

Deja, tai truko neilgai. 1991 metų rugsėjo 14 dieną, kai N. Batumui dar nebuvo nė trejų metukų, įvyko kraupi tragedija, kurios atgarsiai nuvilnijo ne tik per mažytį, vos 6,5 tūkstančio gyventojų turintį Pont-l'Eveque miestelį, kuriame gyveno jo šeima, bet ir per visą Prancūziją.

Šalies antros lygos rungtynių su Klermono ekipa metu Richardui Batumui plyšo aneurizma ir, nors jis skubiai buvo paguldytas ant neštuvų ir iš arenos išgabentas dar su gyvybės ženklais, ji užgeso naktį ligoninėje.

„Tai – siaubingas prisiminimas. Kartais apie tai pagalvoju. Pamenu, kad prieš jį prasižengė ir jis ėjo mesti baudų, tačiau staiga parkrito ten, prie baudų metimų linijos. Pamenu, kaip jis nukrito ir kad kitą rytą visi televizijos kanalai apie tai kalbėjo, o mama nenustodama verkė. Man buvo tik dveji metai, bet visas tas chaosas išliko atmintyje“, – pasakoja N. Batumas.

Ir neslepia: „Jis (tėvas – DELFI) – pagrindinė priežastis, kodėl aš žaidžiu krepšinį. Tai darau tam, kad įamžinčiau jo atminimą“.

Panašu, kad tai – ne tik gražūs žodžiai: N. Batumo namuose, kad ir kur jis gyventų, ant staliuko visada stovi bendra jo ir tėvo nuotrauka. „Aš labai menkai jį pamenu. Užtat laikau šią nuotrauką nuo 5-erių metų“, – tvirtina jis.

Tėvo netekusiam berniukui nebuvo lengva. „Žinoma, man jo trūko. Mūsų namuose nebebuvo vyro, tačiau mama puikiai tvarkėsi su manimi ir seserimi“, – teigia jis.

Protu sunkiai suvokiama, bet praėjus vos metams nuo šios tragedijos N. Batumas, vedamas mamos Sylvie, pasibeldė į Pont l’Eveque miestelio krepšinio mokyklos duris – tuomet jam buvo viso labo 4-eri...



89 taškai per mačą ir šuolis į NBA

Ryžto kupinas N. Batumas labai greitai įrodė, kad paveldėjo krepšininko genus – per vieną mačą jis pelnė net 89 taškus, o jo atstovaujama miestelio komanda varžovus sutriuškino įspūdingu rezultatu 150:11.

13-metį Nicą į savo gretas prisiviliojo šalies ketvirtos lygos „Caen Basket“ klubas, su kurio nariais jis išlaikė šiltus santykius iki šių dienų – antradienį, rugsėjo 23 dieną, Betmenas vėl užsivilks penktu numeriu pažymėtus „Caen Basket“ marškinėlius ir žengs į aikštę labdaringose rungtynėse su „SPO Rouen“ iš aukščiausios šalies lygos (LNB). Be to, N. Batumas yra ir „Caen Basket“ vadybininkas bei kiekvieną dieną seka komandos rezultatus ir naujienas „Twitter“ tinkle.

15-os N. Batumas jau žaidė „Le Mans“ jaunimo ekipoje, o po poros sezonų perėjo ir į pagrindinės komandos sudėtį. Pirmais metais LNB jis rinko po 3,4 taško per 13 min., o antrais – jau po 12,3 taško ir 5 atkovotus kamuolius per 28 min.

Nicas nesnaudė ir tarptautinėje arenoje: 2004 m. jis su Prancūzijos 16-mečių rinktine Graikijoje tapo Europos čempionu (finale – 70:61 prieš rusus), o 2006 m. toje pačioje Graikijoje iškovojo Senojo žemyno čempionų titulą ir su šalies 18-mečių rinktine. Beje, finale prancūzai 77:72 įveikė Lietuvą, kurios gretose pirmais smuikais griežė Žygimantas Janavičius ir Martynas Gecevičius. 11 taškų įmetęs N. Batumas gavo turnyro MVP prizą.

2007 m. Serbijoje prancūzai su N. Batumu pasidabino ir pasaulio 19-mečių pirmenybių bronzos medaliais. Pusfinalyje jie tik po dramatiškos kovos 75:78 nusileido amerikiečiams su Patricku Beverley, Stephenu Curry ir Michaelu Beasley. Nico sąskaitoje daugiausia iš visų – 18 taškų.

Tais pačiais 2007-aisiais 18-metis N. Batumas buvo pakviestas į Memfį, kur „Nike Hoop Summit“ rungtynėse susikovė iš perspektyviausių žaidėjų sudarytos JAV ir Pasaulio rinktinės.

Nors dvikovą laimėjo Derricko Rose, Kevino Love, M. Beasley ir O. J. Mayo vedami amerikiečiai, ryškiausia susitikimo žvaigžde tapo ne kas kitas, o N. Batumas. Galingais dėjimais krepšį drebinęs prancūzas iš viso pelnė 23 taškus (6/8 dvitaškiai, 3/5 tritaškiai) ir buvo rezultatyviausias.

Taigi nieko keisto, kad jau kitais metais N. Batumas išgirdo savo vardą NBA naujokų biržoje – jį 25-tu numeriu pašaukė Hjustono „Rockets“, bet iškart išsiuntė į Portlando „Trail Blazers“. Prancūzo jau pažįstami D. Rose, M. Beasley ir O. J. Mayo pasirinkti pirmais trim šaukimais, K. Love – penktu.

Tiesa, prieš biržos pradžią Nicą buvo apėmęs išgąstis, kad jo karjera apskritai gali baigtis: po treniruočių stovyklos Toronte atlikę N. Batumo širdies testą gydytojai įtarė, kad puolėjas turi sveikatos problemų.

„Pagalvojau: kodėl dabar? Kai liko tik 10 dienų iki naujokų biržos – iki mano gyvenimo tikslo ir svajonės? Buvo labai sunku“, – prisipažįsta jis.

Prancūzas nepasidavė ir nuvyko išsitirti į San Antonijų bei Klivlandą. Rezultatai parodė, kad jo širdžiai – viskas gerai.



Trigubas dublis, dėl kurio pačiam gėda

Vos tik patekęs į NBA N. Batumas liepė savo motinai Sylviei mesti auklės darbą ir pažadėjo ją išlaikyti. Be to, jis įkūrė labdaros fondą „Batum MAMA“, kuris rūpinasi Vakarų Afrikos nėščiomis moterimis ir daugiavaikėmis motinomis, o Sylvię ir Paulinę paskyrė prižiūrėti organizacijos veiklą.

Nicui rūpi šilti šeimos santykiai: S. Batum per NBA sezoną aplankyti sūnaus į JAV atskrenda bent du kartus ir lieka ne mažiau nei 6 savaitėms. Papildomas vizitas – jei „Blazers“ pasiekia atkrintamąsias varžybas.

„Aš noriu turėti savo šeimą. Augau be tėvo, todėl noriu sukurti savo. Tačiau niekada nežinai, kada tai įvyks – gal kai tau sueis 30 metų, o gal ir rytoj“, – filosofiškai kalba jis. Dvejus metus trukusi N. Batumo santuoka su Melanie Pimentel iširo. Pora išsiskyrė, o buvusiai žmonai krepšininkas turėjo sumokėti 5 mln. JAV dolerių.

N. Batumui pasisekė su klubu: jau pirmame sezone 19-metis naujokas iš Prancūzijos starto penkete pradėjo net 76-is mačus, nors įspūdinga statistika pasigirti ir negalėjo (vid. 18 min. ir 5,4 taško). Antrais metais prancūzui buvo atlikta dešinio peties operacija, todėl jis žaidė tik 37-eriose rungtynėse, bet rinko jau po 10,1 taško.

Trečiame sezone jis atrodė dar solidžiau – 80 dvikovų (67 iš jų starto penkete), 31,5 min. ir 12,4 taško. Tačiau 2011 m. netikėtai teko grįžti į Europą: dėl NBA lokauto atsidūręs „Nancy“ ekipoje Nicas sužaidė šešis Eurolygos mačus, kuriuose pelnė po 15,8 taško.

Grįžusio į Portlandą jo žaidimo laikas išaugo net iki 38,5 min., o įmestų taškų vidurkis pasiekė 14,3 ribą. Įspūdingiausias N. Batumo pasirodymas už Alanto kol kas – 35 taškai (8/11 dvitaškiai, 5/8 tritaškiai, 4/5 baudos) ir 5 blokai akistatoje su Hjustono „Rockets“ (2012 m. gruodį), padėję „Blazers“ panaikinti 16 taškų deficitą ir švęsti pergalę po pratęsimo rezultatu 119:117.

Universalus ir atletiškas N. Batumas NBA lygoje štampuoja ir trigubus dublius. Jų jo sąskaitoje – jau keturi, tačiau dėl vieno jų jam gėda iki šiol.

2013 m. spalį pačioje dvikovos su San Antonijaus „Spurs“ pabaigoje N. Batumas buvo pelnęs 8 taškus, atkovojęs 12 kamuolių ir atlikęs 11 rezultatyvių perdavimų, o Portlando ekipa tiksint paskutinėms sekundėms pirmavo 112:105. Kamuolys atsidūrė Nico rankose. Nors varžovai nieko nebedarė, prancūzas nusprendė su sirena švystelėti tolimą tritaškį ir... šis buvo taiklus. N. Batumas po šio epizodo nesidžiaugė. Tik kaltai nuleido rankas ir atsiprašinėjo „Spurs“ atstovų, o spaudos konferencijoje pyko ant savęs ir sakė, kad jam gėda, jog taip pasielgė.





Muštynės su ispanais

Prancūzijos rinktinėje N. Batumas debiutavo jau spėjęs apšilti kojas NBA: iš pradžių draugiškame turnyre Strasbūre su Austrija (98:57), o netrukus ir oficialiai – rugpjūtį Kaljaryje vykusiame atrankos į 2009 m. Europos pirmenybes mače su Italija (80:77 po pratęsimo). Debiutantas įmetė 20 taškų ir sugriebė 8 atšokusius kamuolius bei buvo be T. Parkerio žaidusių prancūzų vedlys į pergalę.

Visgi 2009 m. Europos čempionatas baigėsi ne taip, kaip planuota: Prancūzija laimėjo 8 mačus, pralaimėjo tik vieną, tačiau galutinėje rikiuotėje liko vos penkta. To kaltininkai – ispanai, kurie savo grupėje užėmė ketvirtą vietą, bet, ketvirtfinalyje susidūrę su prancūzais, juos eliminavo 86:66. Tai – pirma N. Batumo pažintis su Ispanijos rinktine.

2011 m. Senojo žemyno pirmenybėse Lietuvoje mėlynieji nužygiavo iki pat finalo. Jame – ir vėl ispanų rykštė (98:85), taigi Nicui ir kompanijai teko tenkintis sidabru.

2012 m. Londono olimpinės žaidynėse prancūzai B grupėje 82:74 įveikė lietuvius (N. Batumas pasižymėjo 21 tašku) ir visus kitus, išskyrus JAV (71:98). Tuo metu rusams netikėtai pralaimėjusi Ispanija nebegalėjo tapti B grupės nugalėtoja, todėl paskutiniame ture, panašu, ne tiek žaidė, kiek užsiėmė matematika – skaičiavo, kaip iki finalo išvengti amerikiečių – ir „nelauktai“ 82:88 suklupo prieš Braziliją, nors ketvirtame kėlinyje dar pirmavo 10 taškų, bei nukrito į patogią trečią vietą.

Tai reiškė ketvirtfinalio akistatą tarp Ispanijos ir Prancūzijos. Sergio Scariolo auklėtiniai ir šį kartą buvo pajėgesni 66:59, tačiau neteisybės, negarbingo žaidimo ir varžovų vaidybos įsiutinti prancūzai pratrūko bei vos nesukėlė muštynių. Neišlaikė net paprastai ramus N. Batumas, ketvirtame kėlinyje smogęs Juanui Carlosui Navarro į pilvą.

„Norėjau, kad jis pagaliau turėtų gerą priežastį suvaidinti pražangą“, – taip šį savo veiksmą pakomentavo jis.

Po kurio laiko „Twitter“ tinkle N. Batumas atsiprašė: „Parodžiau blogą pavyzdį ir nepagarbą. Sveikinimai Ispanijai“.



Tai – bene vienintelė jo karjeroje silpnumo akimirka. „Tėvo komandos draugai pasakojo, kad aikštėje jis buvo šiek tiek išprotėjęs: jei kildavo koks susistumdymas ar muštynės, jis buvo pirmas, kuris kibdavo kam nors į atlapus. Aš – ne toks. Esu ramus ir šaltakraujis“, – šypteli jis. Beje, šiuos Nico žodžius, ko gero, galėtų patvirtinti ir Renaldas Seibutis, bronziniame finale prasižengęs ir vos neužvirtęs ant prancūzo, o šis pirmas puolė duoti rankos ir pasiteirauti, ar viskas gerai.

2013 m. pagaliau išaušo keršto valanda: prancūzai pusfinalyje po pratęsimo 75:72 palaužė ispanus, nors įpusėjus mūšiui atsiliko 14 taškų (20:34). Peržengę amžinų priešų barjerą mėlynieji finale 80:66 pranoko Lietuvą ir tapo Europos čempionais. Per pirmą finalo pusę, kurią laimėjo 50:34, N. Batumas įmetė visus 17-a savo taškų.

2014 m. V. Collet kariauna antrą kartą nuskriaudė ispanus ir tai padarė ten, kur niekas nelaukė – jų pačioje tvirtovėje, Madride, ir dar be T. Parkerio. Šeimininkai išmesti ketvirtfinalyje (65:52), pusfinalyje nusileista serbams (85:90), o mažajame finale 95:93 įveikta Lietuva, į kurios krepšį N. Batumas įvertė 27 taškus.



Svajonė – olimpiada su Kamerūno rinktine

Nepaisant to, kad ant nosies – itin svarbus 2015 m. Europos čempionatas, kuriame bus kovojama dėl kelialapių į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes ir kurio lemiamos kovos vyks Prancūzijoje, N. Batumas prasitarė, kad ateityje svajoja apsivilkti Kamerūno rinktinės marškinėlius.

„Susimąsčiau apie tai. Galbūt karjeros pabaigoje. Norėčiau jiems (kamerūniečiams – DELFI) padėti prasibrauti į olimpines žaidynes“, – rimtu veidu pasakoja N. Batumas.

Kamerūno, kuriame gimė ir užaugo Nico tėvas Richardas, krepšininkai dar niekada nedalyvavo olimpiadoje, o Afrikos pirmenybėse aukščiausiai yra pakilę iki antros vietos (2007 m.).

Šiai centrinės Afrikos valstybei jau atstovauja vienas NBA žaidėjas – Lucas Mbahas a Moute iš Filadelfijos „76ers“, tad N. Batumo prisijungimas dar labiau sustiprintų nacionalinę komandą.

Paskutinį kartą Kamerūne N. Batumas viešėjo prieš dvejus metus, 2012-ųjų vasarą, o prieš tai – tik kai jam buvo 13-a metų, kai sunkiai sirgo, o netrukus mirė jo seneliai.

Nicas nė akimirkos nedvejoja paklaustas, kuri aplankyta pasaulio vieta jam yra gražiausia. „Afrika. Ten viskas kitaip, visiškai kitaip. Myliu Afrikos kultūrą, maistą. Viską“, – švytinčiomis akimis atsako jis.

„Ten gyvena mano dėdės, tetos ir kiti giminaičiai. Jie vis dar ten“, – trauką šiam žemynui paaiškina prancūzas.

O svarbiausia, kad iš ten kilęs jo tėvas Richardas. Žmogus, dėl kurio N. Batumas taip stengiasi ir niekada nepritrūksta motyvacijos. Todėl labai nenustebkite, jei iš tiesų vieną dieną Nicą išvysite vilkintį Kamerūno rinktinės marškinėlius, giedantį šios šalies himną ir ginantį jos garbę olimpiadoje.





alt









Gediminas Inčiūra | DELFI.lt



Reklama


Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama


Reklaminis skydelis

Reklama