Lino Kleizos keliai ir riešai sujungti guma, kai likus valandai iki NBA rungtynių jis žingsniuoja po aikštę, ruošdamasis kovai. Traumuotai kojai reikia skirti ypatingą dėmesį po metų sugrįžus į aikštę, bet L.Kleiza nesiskundžia. Jis turi, ką įrodyti tiek sau, tiek kitiems.

„Turiu daug iššūkių. Juk buvo tokių, kurie netikėjo, kad po tokios operacijos aš iš viso sugrįšiu į krepšinį“, - ištarė „Toronto Raptors“ lietuvis, šaldydamas kelius komandos drabužinėje po rezultatyviausių savo rungtynių šį sezoną.

30 taškų, 70 proc.taiklumas - pirmadienį JAV sostinėje nesimatė jokių ženklių, kad L.Kleiza metus gyveno be krepšinio.

Po kojomis geriau nesimaišyti

Drabužinėje jis nusiėmė specialų kelio įtvarą ir šyptelėjo pažiūrėjęs į statistiką: aikštėje jis praleido 35 minutes - gerokai daugiau, nei norėtų gydytojai.

„Viršijau minutes turbūt trigubai“, - pripažino 27 metų 203 cm ūgio puolėjas.

Jo vaidmuo aikštėje palaipsniui tampa vis svarbesnis. Auga tiek žaidimo minutės, tiek pelnyti taškai.

Pastarąsias ketverias rungtynes nebuvo mačo, kad L. Kleiza nesurinktų dvigubo taškų skaičiaus.

Bet krepšininkas sako, kad ne, jis dar nė vienų rungtynių nesužaidė visu šimtu procentų.

Nei tada, kai sausio gale Jutoje įmetė keturis tritaškius, 25 taškus ir padėjo „Raptors“ išplėšti taip reikalingą pergalę prieš „Jazz“ po dviejų pratęsimų, nei Vašingtone su „Wizards“, kai socialinis tinklas „Twitter“ mirgėjo nuo sirgalių komentarų apie lietuvio šėlsmą.

„Neįsivaizduoju, iš kur išlindo šitas Kleiza, bet jis įspūdingas“, - rašė Tommy.

„Raptors“ sirgaliai, atsimenate, kai Kleiza žaidė blogai? Aš jums gi sakiau, kad jam trukdė traumos. O dabar? Va dabar TAI - tikrasis Kleiza“, - savo mintimis dalijosi Joshua Priemski.

„Kleiza yra gangsteris. Nesimaišykite jam po kojomis, nebent esate pasiruošę išnykti“, - komentavo Jashandeepas Sidhu, kai trečiadienį L.Kleiza susistumdė su Larry Sandersu iš „Milwaukee Bucks“.

Toks, kaip prieš traumą?

Torontas iš naujo atranda Lietuvos žaidėją, kuris 2010-ųjų rudenį atvyko į „Raptors“ su ketverių metų 18,8 mln.dolerių sutartimi ir paskui save atsivežė pasaulio čempionato žvaigždės aurą.

Bet pradžioje Achilo skausmai, o vėliau - kelio problemos trukdė L. Kleizai atsiskleisti naujoje komandoje.

Bet dabar net didžiausi skeptikai Toronte linksi galvomis matydami lietuvio žaidimą.

„Linas jau toks, koks buvo prieš operaciją“, - „Lietuvos rytui“ sakė „Toronto Sun“ apžvalgininkas Mike’as Ganteris, kiekvieną mielą dieną praleidžiantis su „Raptors“ krepšininkais.

Jis pastebėjo, kad prasidėjus vasariui L. Kleizos banguotą žaidimą pakeitė stabilumas.

Tai ypač ryšku pažvelgus į taiklumą: jei pirmose šešeriose rungtynėse puolėjas iš žaidimo metė vos 28 proc. taiklumu, tai pastaruosius dešimt mačų jo pataikymo procentas pakilo iki 41 proc.

„Jis pradėjo daryti tai, ką sugeba - veržiasi krepšio link, pataiko kabliu, praeina pro gynėjus baudos aikštelėje, meta tritaškius. Matome senąjį Liną“, - sakė M.Ganteris.

Kamavo nežinia

Pats L. Kleiza dar nenori lyginti savęs prieš ir po traumos. Jis laimingas, kad apskritai gali rungtyniauti.

Nors krepšininkas niekada nesiskundė ir visą vasarą atlikinėdamas reabilitaciją Lietuvoje šypsodamasis kartojo, kad viskas bus gerai, iš tiesų jį kamavo nežinia: ar pažeistasis kelis kada nors bus toks, koks buvo anksčiau?

Daugybei sportininkų yra operuojamas meniskas, bet ne kiekvienas ryžtasi kremzlės atauginimo operacijai, vadinamai debridmentu arba mikroskilimų operacija (anglų k. – „microfracture surgery“).

Jos metu kaulas tarsi subadomas, taip sukuriant smulkias skylutes, vadinamas mikroskilimais, kurios išskiria kaulų čiulpus ir kraują. Tai padeda užaugti visiškai naujai kremzlei.

Nors ši nebėra pirminė, ji gali laikyti ilgą laiką. O L. Kleizai jos reikės dar ne vienerius metus.

Interviu „Lietuvos rytui“ krepšininkas atskleidė, ko jį išmokė praėję metai be krepšinio, jis neslėpė, ką iš tiesų galvoja apie olimpinį atrankos turnyrą, o savo sugrįžimą į aikštę linksmai lygino su bėgančiu Forestu Gampu.

- Linai, jums kasmet tenka vis nauji iššūkiai. Kai 2010-aisiais atvykote į Torontą, norėjote ir sau, ir kitiems įrodyti, kad sugrįžote į NBA iš Europos ne veltui. Koks svarbiausias iššūkis šį sezoną?

- Iššūkis man šiemet yra labai didelis. Kai gavau kelio traumą ir buvo padaryta operacija, man buvo duota septyniasdešimt procentų, kad sugrįšiu į aikštę. Skaičius atrodo ganėtinai aukštas, bet kai kalba eina apie tavo karjerą, taip neatrodo. Buvo daug neaiškumų.

Yra ne vienas žaidėjas, kuris po tokios operacijos ir nebegrįžo. Todėl dabar man svarbiausias iššūkis yra įrodyti sau ir kitiems, kad galiu būti geresnis žaidėjas nei prieš traumą.

- Ar jau esate bent vienas rungtynes „Raptors“ sužaidęs visu šimtu procentų?

- Kol kas dar ne, bet forma sugrįžta. Atsirado judesiai, pasitikėjimas, todėl geriau jaučiuosi aikštėje. Bet dar tikrai nesijaučiu toks, koks buvau anksčiau. Ta trauma yra labai įdomus dalykas. Ji man davė daug progų kitaip pažvelgti į gyvenimą ir į krepšinį. Dabar į viską žiūriu kaip į antrą šansą.

Daug kas nesutiko su mano ilga reabilitacija. Kai kam atrodė, kad yra greitesnių būdų, bet aš viską dariau taip, kaip norėjo mane operavęs gydytojas. Nelengva daryti tokią pertrauką karjeros viduryje. Man buvo didžiausias minusas, kad negalėsiu žaisti Europos čempionate. Bet kai jau susitaikiau su tuo, kad jį praleisiu, dariau viską, kad išsigydyčiau iki metų.

- Ar išgąsdino kelio ištinimas, dėl kurio turėjote praleisti mačą su „Boston Celtics“ sužaidus vos ketverias rungtynes?

- Neišgąsdino. Paprasčiausia, šį sezoną žaidžiame tiek rungtynių, patiriame tokius krūvius ir tiek skrydžių, kad turi būti protingas ir klausytis savo kūno. Aš to nemoku daryti. Visada noriu žaisti ir pernai tą dariau pusę sezono per skausmus. Bet dabar reikia būti protingesniam.

Jei savimi nepasirūpinsi, niekas kitas to nepadarys. Bostone apžiūrėjome kelį ir gydytojai patarė praleisti vienerias rungtynes.

- Dėl lokauto sutrumpėjus NBA sezonui komandos žaidžia daugiau rungtynių nei įprasta. Neįtikėtina, bet nuo tada, kai sausio 11 dieną sužaidėte pirmąsias rungtynes, daugiau laiko praleidote kelyje nei Toronte. Ar atsimenate kažką panašaus savo karjeroje?

- Ne, tikrai ne. Varžybų skaičius yra įspūdingas. Nelabai gerai, kai bandai grįžti po traumos ir reikia laiko reabilitacijai. Bet iš kitos pusės - įdomu. Laikas greitai bėga, rungtynės po rungtynių, vis nauji iššūkiai. Tik reikia rūpintis savo kūnu. Dabar ne tas sezonas, kai dar gali rasti laiko išeiti kažkur į miestą. Nėra nei laiko, nei noro, nei jėgų.

- Anksčiau likus dviem valandoms iki rungtynių ateidavote vienas pamėtyti į krepšį. Dabar vietoj to atliekamos įvairios procedūros kojai. Koks yra pasiruošimas kiekvienam mačui?

- Prieš rungtynes turime paruošti raumenis, reikia juos šildyti. Ant kelio dedamas kitoks nei paprastas įtvaras. Jis sukurtas taip, kad nuima spaudimą nuo traumuotos vietos. Tam keliui tikrai įdedama daug laiko ir pastangų. Tam, kad jis būtų atsistatęs visu šimtu procentų, prireiks dar visos kitos vasaros.

- Kai po beveik metų pertraukos pirmą kartą įėjote į aikštę rungtynėse su „Sacramento Kings“, pirmieji metimai buvo nuo baudos linijos. Abu - taiklūs. Ar tuo momentu kažkiek palengvėjo?

- Aišku, kad taip. Visas tas sugrįžimas nėra lengvas. O man ypač, nes pirmą kartą penki prieš penkis žaidžiau jau rungtynėse. Įsivaizduokite, po metrų pertraukos ir iš karto - į stipriausią pasaulio lygą.

Aš ten dar kosmose buvau. NBA žaidimo greičio treniruotėse pajusti neįmanoma. Be to, aš dirbau individualiai, o ne su komanda. Tas ir buvo sunkiausia - įeiti į rungtynių greitį, nes jis labai didelis.

- Pirmajame mače lakstėte per visą aikštę kaip sprinteris, pavyzdžiui, kai užbaigėte greitą ataką įspūdingu metimu iš po krepšio kaire ranka. Ar įsijungė nematomas variklis?

- Žinote, tiek emocijų, tiek nervų, kad kojos pačios bėgo. Laksčiau kaip Forestas Gampas su tuo kojos įtvaru.

- Kaip atrodė kelis kitą dieną?

- Gerai. Nes treniruotėse mes tą kelį jau buvome išbandę visaip kaip.

- Sugrįžti į aikštę buvo smagu, bet kaip tik „Raptors“ pateko į aštuonių pralaimėjimų iš eilės seriją. Ar apėmė dvejopi jausmai: pačiam sekasi gerai, bet komandai nieko nesigauna?

- Skaudu pralaimėti, bet taip jau yra. Mes pralaimėjome daug rungtynių, kurias turėjome laimėti. Bet toks mūsų darbas. Reikia vis tiek mėgautis krepšiniu ir kiekvieną vakarą bandyti laimėti. Savęs nesigailime, nes mūsų tai tikrai niekam negaila. Reikia sugrįžti į pergalių kelią ir tiek.

- Viena įspūdingesnių pergalių buvo sausio pabaigoje Jutoje, kur nugalėjote „Jazz“ po dviejų pratęsimų. Gal mažai kas pastebėjo, bet tą vakarą ne tik pelnėte 25 taškus, bet ir 3000-ąjį tašką NBA karjeroje. Ar šis skaičius pačiam atrodo didelis ar mažas?

- Nežinau. Kaip mano vienas draugas sako, trys plaukai ant galvos: mažai ar daug? O trys plaukai sriuboje? Kai kam daug, kai kam mažai. Į tuos dalykus nekreipiu dėmesio. Dabar yra svarbūs mano karjeros metai, kuriuos turiu pilnai išnaudoti.

Po šešerių ar septynerių metų pradės leistis saulė. Todėl dabar turiu stengtis ir išnaudoti savo laiką kiek tik įmanoma.

- Aikštėje praleidžiate vis daugiau laiko, o dėl traumos iškritus pagrindiniam „centrui“ Andrea Bargnani teko ir pakeisti savo poziciją iš lengvojo į sunkųjį krašto puolėją. Kaip sekėsi prisitaikyti?

- Pradžioje man dar geriau buvo žaisti ketvirtuoju numeriu, nes jam reikia mažiau judėti, o tai gerai kojai. O dabar vėl daugiau trečiu numeriu žaidžiu. Bet man abi pozicijos yra artimos ir gerai sekasi tiek vienoje, tiek kitoje. NBA lygoje nėra daug žaidėjų, kurie žaistų tik po krepšiu.

- Kol kas vos vieną kartą rungtynes pradėjote starto penkete - Denveryje su „Nuggets“. Bet po to ir vėl kilote nuo suolo. Kodėl?

- Viskas priklauso nuo to, ką mato treneris. Man nėra jokio skirtumo. Gerai, kaip yra. Kylu nuo suolo ir dažniausiai žaidžiu visą antrą ir visą ketvirtą kėlinį. Bet kuriuo atveju gydytojai man dar neleidžia daug rungtyniauti.

- Tai tos 35 minutės Vašingtone su „Wizards“ gali būti ne į gerą?

- Viskas normaliai. Jau mėnuo praėjo nuo grįžimo, o po rungtynių laukė laisva diena.

- Dėl minučių aikštėje pernai konkuravote su Sonny Weemsu. Ar ne keista dabar jį matyti Kaune, o ne Toronte?

- Man smagu, kad jis gerai žaidžia ir pritapo „Žalgiryje“. Dar prieš pasirašant sutartį aš sakiau, kad jis pritaps. Tik gaila, kad „Žalgiriui“ trūksta pergalių, kaip ir mums.

- Sezonas „Raptors“ tikrai ne pats geriausias. Pakalbėjus su kanadiečiais atrodo, kad visas Torontas laukia nesulaukia kito sezono, kai atvažiuos Jonas Valančiūnas. Į jį jau dabar daug kas žvelgia kaip į išsigelbėjimą. Bet ar nebus NBA naujokui per didelio spaudimo?

- Aišku, kad spaudimo bus. Bet ir Lietuvoje jam to netrūksta. Jis tikrai talentingas krepšininkas, tik mažiau reikia jį lyginti su Arvydu Saboniu, nes tokie palyginimai yra visiškai netikslūs. Tas pats, kas kažką lygintų su Michaelu Jordanu. Žinau, kad Toronte iš Jono visi daug tikisi, bet reikia suprasti, kad jam prireiks laiko perprasti NBA ir prisiderinti. Bet visi čia pasiruošę laukti. Manau, kad viskas bus gerai.

- Kadangi „Raptors“ greičiausiai nepateks į NBA atkrintamąsias varžybas, sezonas jums pasibaigs balandžio 26 dieną. Turėsite gerą mėnesį poilsiui prieš prasidedant Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklai, bet kitiems krepšininkams sezonas užsitęs iki pat vasaros. Ar realu profesionaliam žaidėjui nepailsėjus tinkamai pasiruošti olimpiniam atrankos turnyrui?

- Aš iš viso nesuprantu, kodėl tokie turnyrai yra rengiami. Galėtų būti iš karto aišku, kas patenka į olimpiadą ir viskas. Visi tokie papildomi turnyrai tik didina riziką žaidėjams gauti traumą. Komandos važiuoja rungtyniauti pilnai nepasiruošusios. Bet mes neturime pasirinkimo. Bus įdomu, kaip viskas susiklostys. O man reikės gerai išnaudoti laisvą laiką, nes į tą koją reikia dar daug darbo įdėti.

- Ką manote apie galimybę vieniems žaidėjams važiuoti į atranką, o jei pavyktų patekti į olimpiadą, sudėtį pakoreguoti kitais?

- Nenoriu spekuliuoti tais klausimais. Aš vis tiek tikiu, kad rinktinė turi būti surinkta geriausia, kokia tik įmanoma. Klimatas visada rinktinėse būdavo geras, nes visi suvažiuodavo aukotis dėl vieno tikslo - laimėti. Bus surinkti geriausi žaidėjai.

- Po Pekino olimpinių žaidynių, kai Lietuva buvo taip arti finalo, bet pralaimėjo pusfinalyje Ispanijai, o kovoje dėl bronzos Argentinai, liko nuoskaudų?

- Liko jų daug. Tada buvau toks jaunas, kad dar nesupratau viso to pralaimėjimo. Dabar suprantu, kad tai buvo didelė neišnaudota galimybė. Kiek man metų buvo Pekine? 22 ar 23? Tada dar galvojau, kad bus dar tų šansų. Bet taip nebūna. Sunku patekti į olimpiadą ir labai sunku laimėti medalį. Bet nesėdžiu ir nesigraužiu. Visos galimybės dar prieš akis, tik reikia jas išnaudoti.

- Dabar net dvi savaites nereikės niekur skraidyti, nes visos „Raptors“ rungtynės iki NBA „Visų žvaigždžių“ savaitgalio vyks namuose. Ar tai bus puiki proga labiau pasirūpinti savimi?

- Taip. Bandysiu išnaudoti šį laiką prasmingai, pailsėti ir sustiprinti koją. O per „Visų žvaigždžių“ savaitgalį nuskrisiu į Niujorką pas tėvus pabūti su šeima. Tik tas laisvas laikas labai greitai prabėga.

 

 

 

 

Rita Stankevičiūtė | lrytas.lt