Reklaminis skydelis

Paieška


Draugai

Reklaminis skydelis

Apsilankyk!

Nuorodos

Eurolygos čempionas – apie legendinį „Žalgirį“ be įnoringų žvaigždžių, ištvermės išbandymą ir sūnaus karjerą



Buvęs Kauno „Žalgirio“ krepšininkas Tomas Masiulis baigęs žaidėjo karjerą kurį laiką svarstė, ką toliau veikti gyvenime. „Supratau, kad daug metų atidavęs krepšiniui nieko kito taip gerai nemokėsiu“, – prisipažįsta 1999-ųjų Eurolygos čempionas.

Jau 7 metus treneriu dirbantis žalgirietis šią vasarą vėl turėjo ką švęsti – jo vadovaujama Lietuvos jaunimo (U20) vaikinų rinktinė Europos čempionate iškovojo sidabro medalius.

„Pirmiausia noriu padėkoti pirmiesiems vyrų treneriams, kurie dirbo su jais nuo vaikystės. Dalis medalio priklauso jiems. Džiaugiuosi vyrais ir didžiausi sveikinimai skirti būtent jiems“, – vos tik grįžęs iš Europos čempionato kalbėjo T. Masiulis.

Tai nėra pirmasis T. Masiulo laimėjimas treniruojant jaunuosius krepšininkus. 2013 m. jo vadovaujama Lietuvos jaunimo (iki 19 metų) rinktinė laimėjo pasaulio čempionato bronzos medalius.

Su treneriu kalbėjomės per jo atostogas Lietuvos pajūryje.

7 metus žaidėte „Žalgiryje“. Kas iš šio laikotarpio jums iki šiol kelia maloniausius prisiminimus?

– Esu kaunietis, gimiau ir augau šiame mieste. Nuo vaikystės stebėjau „Žalgirio“ žaidimą. Didžiausia svajonė buvo žaisti „Žalgiryje“. Ji išsipildė. Visi šioje komandoje praleisti metai man labai svarbūs, visos pergalės malonios ir reikšmingos. Visi svarbiausi mano laimėjimai klubiniame krepšinyje susiję su „Žalgiriu“.

Kokia buvo 1997–1999 m. „Žalgirio“ komanda, paeiliui laimėjusi Europos taurę ir Eurolygą? Kuo ji buvo pranašesnė už visas kitas Lietuvos ir Europos komandas?

– Tai buvo metas, kai daugelis geriausių mūsų krepšininkų žaidė Lietuvoje. Daugiausia pasiekę žaidėjai jau buvo „Žalgiryje“. Tik aš tada buvau dar jaunas žaidėjas.

Komandai kasmet buvo rasti geri užsieniečiai krepšininkai, bet per tuos 2 sezonus komandos branduolys išliko toks pats. Jei dabar į vieną klubą surinktume geriausius mūsų krepšininkus, žaidžiančius užsienyje, taip pat turėtume labai pajėgią komandą.

Dažnai akcentuojama, kad pergalėms būtina gera komandos atmosfera. Ar tokia vyravo ir to meto „Žalgiryje“?

– Be abejo, tai buvo vienas pagrindinių veiksnių, mums leidusių tiek daug pasiekti. Juk yra daugybė pavyzdžių, kai turtingi klubai surenka daug pajėgių žaidėjų, bet žaidimas nesiklijuoja.

Komanda buvo ypatinga. Su visais žaidėjais palaikome gerus santykius: bendrauja ir krepšininkai, ir jų vaikai. Bet kuriame darbe, jei kolektyvas gerai sutaria, galima nuveikti itin daug.

Tada nebuvo įnoringų žvaigždžių. Visi krepšininkai buvo alkani pergalių, žaidė dėl jų, dėl komandos, o ne dėl savęs.

Skynėte pergales Europoje, bet reikėjo rungtyniauti ir Lietuvos krepšinio lygoje. Ar nebuvo sunku nusiteikti varžyboms, kai žinojote, jog vis tiek laimėsite?

– Galiu kalbėti apie save. Man kiekvienos rungtynės „Žalgiryje“ buvo pačios svarbiausios, lyg lemiamos. Niekada negalvojau, kad su vienais reikia rimčiau žaisti, o su kitais galima atsipalaiduoti. Kiekvieną minutę aikštelėje stengiausi duoti kuo daugiau naudos komandai. Manau, kad ir kiti žalgiriečiai elgėsi taip pat.

Penkerius metus žaidėte Lietuvos rinktinėje. Tai – penkios vasaros be poilsio. Ar treniruočių stovyklos ir čempionatai išvargina žaidėjus?

– Taip, tai reikalauja jėgų. Kol esi jaunas, to nejauti. Kai esi nepailsėjęs po sezono, didesnė ir traumų tikimybė. Vasarą per rinktinės treniruotę man buvo lūžusi koja. Žmogus nėra geležinis, todėl suprantu žaidėjus, ypač vyresnius, kurie visą sezoną daug žaidžia ir paskui aukoja vasaras, savo sveikatą dėl rinktinės, dėl Lietuvos.

Garbė žaisti už Lietuvą, atiduoti duoklę už tai, kad šioje šalyje tapai krepšininku. Tiesa, kiekvieną atvejį, kai krepšininkas atsisako žaisti rinktinėje, reikėtų vertinti atskirai. Pats žaidėjas geriausiai žino, kas jam geriau. Nuo kitų šalių skiriamės tuo, kad lietuviai noriai sutinka atstovauti šalies rinktinei. Nesmerkiu žaidėjų, kurie dėl jiems svarbių priežasčių nežaidžia rinktinėje. Visada yra krepšininkų, galinčių juos pakeisti.

Dalyvavote 2000 m. žaidynėse Sidnėjuje. Jos galėjo tapti istorinės, jei pusfinalyje būtumėte įveikę JAV rinktinę. Ar ilgai komanda išgyveno dėl pralaimėjimo tik 2 taškais?

– Tai buvo taip seniai... JAV komanda tada dar atrodė neįveikiama komanda, o mums trūko vieno metimo. Išgyvenome, bet tada reikėjo galvoti apie kitas varžybas, apie mačą dėl 3-iosios vietos. Tai – jau istorija, iš jos reikia pasiimti teigiamus dalykus.

2008 m., kai ilgesnį laiką neturėjote sutarties su klubu, bėgote maratoną Vilniuje. Ar šis pomėgis dar išliko?

– Nebėgau viso maratono, tik pusę, tai – didelis skirtumas. Pusę maratono bėgau 3 kartus. Norėjau sau ir kitiems įrodyti, kad galiu.

Dabar bėgioju mažiau. Ištvermė visada buvo mano stiprioji pusė. Neturėjau startinio greičio, bet galėdavau lakstyti ilgus atstumus. Man patiko bėgioti.

Ruošdamasis sezonui buvau įpratęs kasdien po 1 val. bėgioti, nubėgdavau po 10–12 km.

Buvote iš žaidėjų, kurių fizinio parengimo treneris Aleksandras Kosauskas neišvargindavo?

- Jis visus išvargindavo (juokiasi). Visą laiką darydavau, ką jis liepdavo. Šiam treneriui esu be galo dėkingas, kad tapau tokiu žaidėju. Kol buvau jaunas jis mane vieną vasaromis treniruodavo. Džiaugiuosi, kad gyvenimas mane su juo suvedė.

2009-aisiais pradėjote dirbti treneriu. Kaip iš pradžių jautėtės?

– Baigus karjerą reikėjo galvoti, ką toliau daryti. Turėjau įvairių minčių, galvojau visiškai atitolti nuo krepšinio. Gerai pamąstęs supratau, kad daugiau nei 15 metų atidavus krepšiniui nieko kito taip gerai nemokėsiu. Tada man pasiūlė dirbti treneriu.

Iš karto pareiškiau, kad pabandysiu, bet jei nepatiks, apie tai pasakysiu –pats nesikankinsiu ir vaikų nevarginsiu. Pabandžiau ir man patiko. Taip bandau iki šiol (šypsosi).

Kokie jūsų, kaip trenerio, svarbiausi darbo principai?

– Kiekvienas žaidėjas turi dirbti ne treneriui, ne tėvams, kaip dažnai atsitinka, o sau. Ir nereikia savęs apgaudinėti. Jei matau, kad žmogus nenori, jo nepriversi žaisti krepšinį. Treneriai gali padėti, patarti, bet savo tikslų turi siekti patys žaidėjai.

Garsėjote patikima gynyba, puikia kova dėl atkovotų kamuolių. Ar šiuos žaidimo elementus akcentuojate ir treniruodamas komandas?

– Be šių elementų nebus krepšinio komandos. Visi treneriai akcentuoja gynybą ir atkovotus kamuolius, tai – natūralu. Dalis treniruočių tam ir skirta. Kiekvienas treneris nori turėti komandoje kelis gerai kovojančius dėl kamuolių ir besiginančius žaidėjus.

Žinoma, reikia ir įmesti į krepšį. Natūralu, kad žaidėjai, metantys į krepšį, ginasi prasčiau. Jei žaidėjas ir gerai atakuoja, ir ginasi, ir kovoja dėl kamuolių, tai yra labai aukšto lygio krepšininkas.

Treniruojate „Žalgirio“ antrąją komandą, žaidžiančią Nacionalinėje krepšinio lygoje. Ar tenka atsakinėti į žaidėjų klausimus, ką jie turėtų daryti, kad patektų į pagrindinę komandą?

– Sulaukiu tokių klausimų. Dvidešimtmečiai krepšininkai patys puikiai suvokia, kas tai yra. Iš NKL komandos patekti į Eurolygos TOP-16 lygio komandą gali tik ką nors neįtikėtino demonstruojantys jauni žaidėjai. Jau yra žaidėjų, kurie pateko ir įsitvirtino „Žalgiryje“. Jei dirbi ir stengiesi, anksčiau ar vėliau būsi pastebėtas.

Tiesa, ne visiems jaunuoliams „Žalgiris“ yra svajonė. Kai kurie nori išvykti žaisti į užsienį. Tai šiek tiek stebina, nes „Žalgiris“ turi tikrai puikias sąlygas, treniruočių sales, fizinio parengimo trenerius. Reikia tik noro tobulėti.

Jūsų treniruojama Lietuvos jaunimo (U20) vaikinų rinktinė Europos čempionate iškovojo sidabro medalius, žalgirietis Kristupas Žemaitis buvo išrinktas į simbolinį čempionato penketą. Kaip vertinate šios komandos žaidėjų perspektyvas?

– Jie visi turi galimybių. Jei krepšininkai yra rinktinėje, vadinasi, jie tikrai moka žaisti krepšinį. Tai jie įrodė Europos čempionate.

Šių vyrų ateitis priklauso nuo to, kaip jie treniruosis, į kokias komandas pateks ir su kokiais treneriais dirbs.

Jūsų sūnus Gytis žaidžia krepšinį, jam neblogai sekasi. Jūs pastūmėjote į sportą ar jis pats tam pasišventė?

– Žaidusi krepšinį yra ir mano žmona. Sūnus neturėjo kito kelio, nors turėjo įvairių pomėgių. Dabar jį palaikome, Gytis stengiasi ir tobulėja. Didžiuojuosi sūnumi.

Beje, jam esate ne tik tėvas, bet ir treneris „Žalgirio“ antrojoje komandoje. Kaip išvengiate interesų konfliktų?

– Treniruotėje esu treneris, namuose – tėtis. Kiti krepšininkai po treniruotės išeina namo ir viskas pasibaigia, o sūnui tenka dar ir namuose gauti pylos. Jam dvigubai sunkiau nei kitiems, bet jis laikosi gerai ir viską supranta.

alt













Dainoras Lukas | DELFI.lt ir Krepsinis.lt

alt


Reklama


Reklama

Reklama

Reklaminis skydelis

Ieškome darbuotojų

Reklama


Reklaminis skydelis

Reklama