V. Garastas: „Svarbu ne metai, o nuveikti darbai“



Šiandien, vasario 8-ąją, legendiniam krepšinio treneriui Vladui Garastui sukanka 85-eri.
 
Vadovaujant V. Garastui, į Lietuvos krepšinio istoriją įrašytos vienos svariausių pergalių: Kauno „Žalgiris“ triskart tapo SSRS čempionu, dukart žaidė Europos klubinių turnyrų finale, tolimojoje Argentinoje laimėjo tarpžemyninę Williamo Joneso taurę, Lietuvos rinktinė iškovojo Barselonos ir Atėnų olimpinę bronzą, 1995 m. Europos sidabrą.

Dvi kadencijas V. Garastas vadovavo Lietuvos krepšinio federacijai ir jos vairą perdavė savo garsiausiam auklėtiniui Arvydui Saboniui.

Jubiliejaus išvakarėse legendinis treneris lankėsi „Sporto“ redakcijoje. Besišnekant  jis prisiminė kai kurių pikantiškų savo gyvenimo momentų.

Vienas jų - gyvenimas tuomečio Kūno kultūros instituto bendrabutyje.   

„Nepatikėsite, bet buvau išmestas iš bendrabučio už tai, kad nepasiklojau lovos. Gyvenome šešiese viename kambaryje, viskuo dalinomės.   Kažkodėl visi lipdavo ant mano geležinės lovelės, įdubusios vos ne iki grindų, bet esančioje labai geroje vietoje, kampe prie lango. Lova visus traukdavo kaip magnetas. Visi susėsdavo ant jos ir dūkdavo. Atėjo sykį komendantas, pamatė netvarkingą mano lovą ir rėžė: „Tai ką, Garastai, tvarkos nesilaikai, pasiimi savo daiktus ir išeini.  Teko miegoti tai vienoje, tai kitoje vietoje. Tai prisiminus, dabar verkti norisi“, - prisiminė jubiliatas.       

Kaip dabar jaučiatės, kokia sveikata?,- klausiu Vlado Garasto.

Jaučiuosi gerai. Turiu tokią teoriją: negalvoti apie savo metus. Lordas Byronas gerai pasakė, kad svarbu ne metai, o nuveikti darbai. Kažką gyvenime pavyko padaryti. Daug mano metų žmonių yra šviesaus proto, vadovavo valstybėms. Amžius ne viską lemia.
 
Ar vis dar plaukiojate baseine ir kiek kartų per savaitę?

Plaukioju, visada buvau žuvis. Taip susiklostė, kad mano gyvenimas prabėgo ir vandenyje. Plaukioti išmokiau pats, niekas manęs nemokė. Labai daug plaukiodavau gimtuosiuose Biržuose, Širvėnos ežeras buvo išplaukiotas skersiai išilgai. Pirmą rimtą egzaminą ežere laikiau, kai man buvo vienuolika. Tada pirmą kartą perplaukiau 2 km ilgio Širvėnos ežerą. Ne tik gerai plaukiojau, bet ir nardžiau.

Studijuodamas atstovavau Kūno kultūros institutui, dalyvaudavau įvairiose plaukimo varžybose, iškovojau medalių. Mano mėgstamiausiais stilius nebuvo iš lengvųjų – peteliškė, kuriuo tais laikais mažai kas mokėjo plaukti.
 
Dabar baseine plaukioju dukart per savaitę. Plaukimas – nuostabus dalykas. Manau, kad plaukioti turi visa Lietuva.
 
Nors visą gyvenimą buvau krepšinio treneris, tačiau plaukimas kiekvienam žmogui – ypatingai reikalingas. 


 
Pasižymite unikalia atmintimi, galite papasakoti kone visų svarbesnių rungtynių eigą ir visas smulkmenas, ar yra rungtynių, kurių dar ir šiandieną negalite užmiršti: ar jos kelia malonius prisiminimus, ar norisi ašarą nubraukti?

Gyvenime tokių rungtynių buvo daug. Tačiau dar ir šiandien negaliu užmirši 1987-aisiais vykusio SSRS superfinalo tarp „Žalgirio“ ir CSKA, kurį laimėjome 2:1.
 
Tada pirmąsias rungtynes Kaune, nežaidžiant besigydančiam Arvydui Saboniui, pralaimėjome 81:92.  

Buvo sukurtas toks scenarijus, kad „Žalgiris“ pralaimėtų. Maskvoje visokiais įmanomais būdais stengėmės, kad žaistų mūsų centro puolėjas.  

Savo tikslą pasiekėme. A. Saboniui buvo leista išbėgti į aikštelę. Maskvoje galingus varžovus nugalėjome abu kartus (70:67 ir 93:83).
 
Tai buvo vienos svarbiausių mano gyvenimo rungtynių. Maskva rengėsi paminėti pergalės dieną, pilnutėlėje salėje buvo išrikiuotas galingas 500 kariškių su paradinėmis eilutėmis orkestras, tautiniais drabužiais pasipuošusios rusės laukė akimirkos, kada aukso medalius reikės įteikti CSKA komandai.    

Tačiau aukso medalius teko įteikti „Žalgirio“ krepšininkams. Puikiai prisimenu, koks didžiulis buvo psichologinis spaudimas, kurį mūsų vyrai jį sėkmingai išlaikė. Rezultatas buvo išlygintas – 1:1.

Į tikrą nokdauną maskviečius pasiuntėme per trečiųjų rungtynių pratęsimą, kada jį laimėjome 10:0. Tai – kažkas nepakartojama, fantastika.

Dar ir šiandien mano akyse – ir 1992-ųjų Barselonos olimpinės žaidynės, Nepriklausomos Lietuvos krepšininkų debiutas jose.

Prisimenu, susirinkome Druskininkuose, pradėjome rengtis atrankos varžyboms. Ir šiandien negaliu pamiršti mūsų krepšininkų didžiulio nusiteikimo patekti į olimpines žaidynes, jų neišpasakyto darbingumo per treniruotes. Nežinau, kaip visą šitą impulsą perteikti jaunajai kartai. Laimėjome visas atrankos rungtynes, patekome į Barseloną, o ten pelnėme bronzos medalius. Tą savo triumfą pakartojome ir Atlantoje.  

Kas jums suteikė tiek drąsos, kad, gyvendamas nedideliame Biržų miestelyje ir sulaukęs pasiūlymo treniruoti legendinį „Žalgirį“, nepabijojote stoti prie jo vairo?

Man tada buvo 47-eri, jau buvau pakankamai patyręs treneris, sukaupęs patyrimo. Septynerius metus vadovavau Lietuvos jaunių rinktinei, mano nemažai auklėtinių buvo pakviesti į „Žalgirį“.
 
Kada „Žalgiris“ po nesėkmingo pasirodymo SSRS čempionate, kai užėmė 11-ą vietą, pradėjo ieškoti trenerio, buvau šeštasis žmogus, gavęs pakvietimą stoti prie jo vairo.  

Visi kiti treneriai atsisakė. Žinojau, kad laukia dideli iššūkiai, tačiau sutikau, nes turėjau programą ir žinojau, ką reikia daryti.

Buvau pakankamai stiprus ir turėjau gerų žinių, kaip fizinio parengimo treneris. Mat jaunystėje buvau lengvaatletis, bėgiojau vidutinius nuotolius ir per barjerus, pasižymėdavau ano meto PDG daugiakovės (100 m ir 3000 m bėgimas, šuolis į aukštį, 100 m plaukimas ir 100 m kliūčių ruožas).  

Vilniuje per vienas PDG daugiakovės varžybas netgi teko varžytis su Stasiu Krasausku, kuris vėliau tapo įžymiu dailininku ir grafiku. Tada aš nugalėjau, o jis buvo antras. Stasys po varžybų gyrė mano puikų kvėpavimą.  Su giliu liūdesiu prisimenu šį puikų žmogų, kuris net 28 kartus gerino Lietuvos plaukimo rekordus.

Stasys man pasakodavo, jog į jūrą eidavo maudytis tada, kai pūsdavo šešių balų vėjas. Kaip gaila, kad Stasio nėra tarp gyvųjų ir su juo negaliu bendrauti.

Tapdamas „Žalgirio“ treneriu, žinojau, kaip krepšininkams pagerinti savo greitį ir ištvermę.   
 
Man viskas pavyko, pirmasis blynas neprisvilo: pirmaisiais mano treniravimo metais „Žalgiris“ tapo SSRS vicečempionu.   

Teko patirti daug nuoskaudos ir išgyvenimų, kada sovietmečiu per įvairias treniruočių stovyklas būdavote nuolat kontroliuojamas, tikrinamas sporto funkcionierių, kviečiamas ant kilimėlio į Centro komitetą pasiaiškinti, kodėl pralaimėjote vienas ar kitas rungtynes. Ar tada nepagalvojate, vardan ko aukojate pačias gražiausias savo gyvenimo dienas ir ar nekildavo noras viską mesti ir išeiti?

Tie įvairūs tikrinimai mano gyvenimą tikrai trumpino, buvo gana sudėtingas laikotarpis. Nesupratau, kam viso to reikėjo, kodėl taip buvo elgiamasi.
 
Krepšininkai buvo profesionalai, aš, treneris, su jais dirbau sąžiningai, daug ką padariau.  

Ne kartą buvau kviečiams ant kilimėlio Į Centro komitetą pasiaiškinti dėl pralaimėtų rungtynių. Dabar aš nesmerkiu tų žmonių, buvo toks laikotarpis.

Dabar irgi kalbama apie asmeninę atsakomybę. Jeigu krepšininkas, gaudamas nemažus pinigus, neįmeta iš po krepšio, tai jis ir turi už tai atsakyti. Kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmą ir nereikia ieškoti kaltų.

Ar galite teigti, kad gimėte po laiminga žvaigžde?  

Manau, kad gimiau ne po itin laiminga žvaigžde. Biržuose reikėdavo laimėti įvairias spartakiadas, aplenkti kaimynines komandas.
 
Trinktelėdavo kas nors į stalą ir užriaumodavo: „Biržai būtinai turi iškovoti taurę“. „Žalgiriui“ irgi nebuvo galima pralaimėti.
 
Jeigu tik nepasisekdavo, mažiausiai penkiems reikėdavo atsiskaityti: miesto krepšinio federacijai, „Žalgirio“ miesto ir Centro taryboms, Lietuvos krepšinio federacijai, Lietuvos kūno kultūros ir sporto komitetui.

Šitaip – 10 metų! Dešimt metų be atostogų. Nepaisant viso to, aš buvau laimingas treneris, didžiavausi savo komanda, savo vyrais.    



alt












Marytė Marcinkevičiūtė | Sportas.info



Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama