S. Jovaiša apie „Žalgirį“, Š. Jasikevičių ir nugalėtojų mentalitetą



„Didelis Kauno „Žalgirio“ ekipos laimėjimas – turėti tokį įdomų, modernų trenerį kaip Šarūnas Jasikevičius, iš vidutiniokų padariusį produktą, kuris yra vertas kur kas daugiau nei prieš sezoną“, – apibendrindamas Lietuvos čempionų ekipos pasirodymą 2016–2017 metų Eurolygos sezone sakė krepšinio analitikas Sergejus Jovaiša.

Ketvirtadienį „Žalgirio“ ekipai baigus Eurolygos reguliariojo sezono 30 rungtynių maratoną specialistas pasidžiaugė, kad Kauno klubas turi ir savo braižą, ir veidą, ir pagarbą, kurią užsitarnavo gana greitai – jau po pusės sezono, tad visi varžovai rimtai žiūrėjo į Lietuvos čempionus ir netgi prisibijojo jų.

Pasirodymą Eurolygoje kauniečiai baigė gražia pergale 84:79 Ispanijoje prieš Vitorijos „Baskonią“, kuri varžysis ketvirtfinalyje. Įdomu, jog „Baskonia“ tapo antrąja ekipa, kurią Š. Jasikevičiaus auklėtiniai šį sezoną įveikė abu kartus. Dukart kauniečiai nugalėjo ir vokiečių Bambergo „Brose“ krepšininkus.

Per 30 turų iškovojusi 14 pergalių „Žalgirio“ komanda reguliariajame sezone užėmė dešimtąją vietą.

S. Jovaiša mūsų dienraščiui prisipažino ketvirtadienį po lietuvių pergalės prieš ispanus užmigęs kaip laimingiausias žmogus Lietuvoje. Ir priešingai – prieš savaitę po šeimininkų nesėkmės „Žalgirio“ arenoje prieš Milano „Emporio Armani“ ekipą (84:88) jis buvęs nelaimingiausias šalyje. „Štai kaip viskas keičiasi“, – juokėsi S. Jovaiša, analizuodamas mylimos komandos žaidimą Eurolygos reguliariajame sezone, kuris pirmą kartą buvo rengiamas pagal naują tvarką – 16 ekipų nebuvo suskirstytos į grupes ir visos tarpusavyje susitiko po du kartus.



Turi tvirtus pamatus

– Kokios mintys pirmiausia šauna į galvą kalbant apie „Žalgirio“ kelionę šio sezono Eurolygoje? – pasiteiravome legendinio „Žalgirio“ krepšininko Sergejaus Jovaišos.

– Kauniečių pergalės išvykoje iš pradžių stebino, paskui tapo kasdienybe. Kaip stebino ir pralaimėjimai savo arenoje. Vienas jos sektorius turbūt nepatenkintas tuo, nes komanda prarado progą turnyro lentelėje palypėti aukščiau. Juk pastaruosius tris pralaimėjimus žalgiriečiai patyrė savo arenoje (prieš „Emporio Armani“, Stambulo klubus „Anadolu Efes“ ir „Fenerbahce“ – red.). Tad tų trijų pergalių iki ketvirtfinalio mūsų komandai ir pritrūko.

Bet svarbiausia – klubas turi tvirtus pamatus. Ir jei labai daug kas nesikeis, ateityje turėsime tokią pačią įdomią, smagią komandą ir su džiaugsmu stebėsime jos žaidimą.

„Žalgiris“ tapo grėsmingas, galintis įveikti bet ką. O psichologiniai aspektai sutvarkomi. Š. Jasikevičiui turbūt pritrūko laiko iš vidutinių žaidėjų išsireikalauti maksimumo.

Visi suprantame, kad komanda žvaigždžių iš dangaus raškyti negali. Bet susitelkusi ir išnaudodama esamas žaidėjų savybes Kauno ekipa gali maksimaliai naudingai siekti rezultatų.

Žaidėjų privalumai ir trūkumai

– Kaip įvertintumėte kiekvieno „Žalgirio“ žaidėjo indėlį į 14 pergalių ir dešimtąją vietą tarp 16 ekipų?

– Klubas negalėjo įsigyti brangių krepšininkų, todėl turėjo verstis tais, kuriuos turėjo. Be abejo, didžiausias trūkumas – buvo per mažai paramos iš vidurio puolėjų. Tai visiškai suprantame ir nieko nesmerkiame. Jei klubas nori kautis stabiliai, vidurio puolėjų pozicija turėtų būti pakoreguota.

Atradimu galima laikyti Luką Lekavičių. Nenorėčiau būti tas žaidėjas, kuriam tektų gintis, kai žaidžia Lukas. L. Lekavičius savo veiksmais ir sprendimais varžovus varė į neviltį. Pasirodydamas aikštelėje jis iš esmės pakeisdavo komandos braižą. Tai būdavo neparanku besiginančiai komandai.

Sezono pradžioje buvo sunku įtikinti Keviną Pangosą, kad jis gali daugiau. Ne visada gerai žaidė Leo Westermannas. Bet jo stabilumas stiprėjo ir baigiantis sezonui Leo tapo vienu vedlių protingoje kovoje.

Praėjusį sezoną Paulius Jankūnas buvo geresnis. Bet ir šiemet jo indėlio pakako, o svarbiausiais komandai momentais buvo nepakeičiamas.

Brocko Motumo žaidimo kreivė buvo aukšta, tačiau artėjant sezono pabaigai ji kiek nusviro žemyn. Tai pateisinama, nes savo geru žaidimu jis užsitarnavo daugiau varžovų dėmesio, todėl žaisti tapo sunkiau.

Vidurio puolėjas Augusto Lima naudingas buvo gynyboje. Kitam aukštaūgiui Antanui Kavaliauskui sezonas nebuvo nei išskirtinis, nei įspūdingas. Jam trūksta fizinių duomenų, gal pritrūkdavo pasitikėjimo savimi. Tai persiduodavo ekipos treneriams, ir šie jam skirdavo mažiau minučių žaisti.

Renaldas Seibutis buvo perkvalifikuotas ar pats persikvalifikavo į gynybinio stiliaus žaidėją ir todėl puolime nebeturėdavo ką veikti. Bet visi žinome jo sugebėjimus. Anksčiau jis būdavo agresyvus ir puolime, būdavo kandus ir drąsus, o dabar dažniau ieškodavo partnerio, kuriam galėtų perduoti kamuolį. Manau, kad Renaldas yra pajėgus per rungtynes pelnyti 8–12 taškų. Linkėčiau jam grįžti į tą kelią.

Žinome, kuo stiprus Artūras Milaknis, – metimais iš toli. Tokiais metimais kartais labai daug padėdavo. Kaip vidutiniokas jis buvo naudingas komandai. Galbūt jo taiklumo procentas galėjo būti didesnis (Artūras nuo trijų taškų linijos metė 145 kartus, pataikė 56, taiklumas – 38,6 proc. – red.). Jei būtų dar dešimt kartų pataikęs, sakyčiau, kad jam sezonas buvo geras. Bet varžovai žino, ką jis gali. Reti A. Milaknio prasiveržimai kiek paįvairindavo jo galimybes, bet jis yra snaiperis. Ir jei būtų greitesnis, visi jį įvardytų nesulaikomuoju snaiperiu.

Treneris Š. Jasikevičius, esant reikalui, išnaudodavo Edgaro Ulanovo savybes, pavyzdžiui, žaisti nugara. Baigiantis sezonui Edgaras tapo drąsesnis atakuodamas iš toliau.

Jauniesiems Isaiah Hartensteinui ir Pauliui Valinskui reikia laiko. Š. Jasikevičius sugebėjo jiems rasti po vieną kitą minutę pasirodyti Eurolygos varžybose. Tai abiem leido pasijusti komandos dalimi, paskatino tobulėti.

Didžiausias laimėjimas – treneris

– Jei būtumėte treneris, kuriuos „Žalgirio“ žaidėjus norėtumėte turėti kitą sezoną komandoje?

– Nenorėčiau kurio nors griežtai atsisakyti. Bet nuostata dėl vidurio puolėjų nesikeičia – jei ateis naujas, dabartinis turės išeiti.

Nemanau, kad „Žalgirio“ galimybės leis kitą sezoną turėti kokių nors įspūdingų žaidėjų. Nebent pasiseks. Tarkime, gal kuris nors geras, bet krepšinio pasaulyje nepastebėtas žaidėjas labai norės apsivilkti „Žalgirio“ marškinėlius.

Nemanau, kad kitą sezoną Kauno klube daug kas keisis, nors dalis žaidėjų savo tobulėjimu atkreipė kitų ekipų dėmesį.

Kauno ekipos žaidėjams reikia stiprinti nugalėtojų mentalitetą. Arvydo Sabonio laikų „Žalgiris“ turėjo šį mentalitetą. Mums nebūdavo svarbu, su kuo žaisti: eidavome pasiimti pergalės bet kokiu būdu. Dabartiniams žalgiriečiams to trūksta, nes kartais jie nepasitikėdavo savimi. Norint pasiekti pergalę, reikia naudoti visas priemones. Tinka ir nagai, ir ragai, ir dantys. Tokio plėšraus stiliaus dažnai pritrūkdavo. Tad reikia padirbėti psichologiniu aspektu, kad ypač svarbios rungtynės turi būti žaidžiamos ypatingai.

Prisimenu Kęstučio Kemzūros treniruojamą nacionalinę rinktinę 2010-ųjų pasaulio čempionate, kai patys žaidėjai sakė paliekantys širdį ant parketo. „Žalgiriui“ tokiu stiliumi reikėjo dažniau žaisti, tada jis būtų užėmęs ir Stambulą, ir Milaną, ir pateikęs sensaciją pagal prognozes, darytas prieš sezoną. Būtume patekę ten, kur komanda ir troško atsidurti – atkrintamosiose varžybose.

Turbūt turite ką pasakyti ir apie vyriausiąjį trenerį Š. Jasikevičių?

– Seku jo kalbas. Dar būdamas žaidėjas Šarūnas tarsi matydavo vaizdą už kampo. Ir dabar jam kalbantis su žurnalistais jo sakinius suprantu kaip minties perkėlimą į ateitį. Reikia mokėti suprasti Š. Jasikevičiaus žodžius. Jo kalbėjimo esmę gali suvokti tik gerai išmanantis krepšinį žmogus. Kaip specialistas ir analitikas jis jau įrodė savo svorį. Turėti tokį trenerį – didžiausias laimėjimas visam „Žalgirio“ klubui.



alt









Saulius Ramoška | Lietuvos žinios (lzinios.lt)






Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama