Reklaminis skydelis

Komentatorius V. Čeponis: Lietuvos krepšinis išgyvena ne geriausius laikus (Laidos įrašas)



LRT RADIJO laidoje „Radijo popietė“ ketvirtadienį lankėsi krepšinio komentatorius Vaidas Čeponis. Kartu su laidos vedėju jis kalbėjo apie savo darbo pobūdį, legeninėmis tampansčias frazes ir eterio juokus, tačiau aptarė ir ne tokius maloniu dalykus. Kaip teigia V. Čeponis, šiuo metu Lietuvos krepšinis išgyvena ne pačius geriausius laikus, moterų krepšinis yra gilioje duobėje, o ir klubų rezultatai, neskaitant Kauno „Žalgirio“ nedžiugina. Anot pašnekovo, beturime tik dvi ryškias krepšinio žvaigždes. V. Čeponis pabandė atsakyti, kodėl taip yra.



Krepšinis antroji Lietuvos religija. Ar jūs dar tikite šia fraze? – laidos vedėjas Simonas Bendžius paklausė V. Čeponio.

– Man atrodo, jau šiek tiek nuvalkiota frazė. Aišku, dabar per skambiai gal, bet Lietuvos krepšinis išgyvena šiokią tokią krizę, išskyrus Kauno „Žalgirį“. Susilpnėjęs „Rytas“, nebeturime tokios pajėgios rinktinės, kaip ankstesniais laikais su Saboniu, Marčiulioniu, Chomičiumi, vėliau Jasikevičius, Šiškauskas, Macijauskas, Songaila, Karnišovas, Štombergas. Dabar mes turime dvi žvaigždes – Domantą Sabonį ir Joną Valančiūną, o visi kiti yra vidutiniokai, jei kalbėsime Europos masteliais. Stiprūs vidutiniokai.

Kodėl taip nutiko, kad neturime ryškių žvaigždžių?

– Anksčiau krepšinio mokyklose būdavo per daug dėmesio skiriama taktikai, nebuvo lavinamos individualios jaunų žaidėjų savybės. Taip, Lietuvos rinktinės stiprybė yra komandinis žaidimas, klubų biudžetai negali prilygti turtingiausių Europos klubų piniginei. Bet krepšinyje dažnai svarbiausias momentais kažkas turi imtis iniciatyvos. Reikia lyderio, kuris būti stiprus žaidėjas. Trūksta to mūsų komandoms, ypač rinktinei. Čia galbūt ir vaikų trenerių pasirengimas nebuvo aukščiausio lygio. Be to, jų atlyginimai yra gana maži, kas motyvacijos stokodavo gal. Šioks toks ir laimės dalykas, būna periodai, kai gimsta super talentai, būna laikotarpis, kai tokių yra vienetai. Bet, manau, kad tai susiję ir su ydinga jaunųjų krepšininkų ugdymo sistema.



Su moterų krepšiniu, atrodo, dar liūdniau?

– Taip, moterų rinktinė nebepatenka į Europos čempionatų finalo turnyrus. Susidomėjimas moterų krepšiniu mažėja, Lietuvos čempionate yra berods tik šešios komandos, kai kurios labai silpnos. Sunku pritraukti rėmėjų. Federacija dabar skiria daug dėmesio, bet aš esu nusiteikęs skeptiškai. Kai Lietuvos moterų rinktinė laimėjo Europos čempionatą, išgyvenome tokį aukso amžių. Dabar yra krizė. Bet aš irgi pasakysiu, gal drastiškai nuskambės, bet man moterų krepšinį ne taip įdomu stebėti, kaip vyrų. Kadangi visai kiti greičiai, kita dinamika, dėjimai, nors yra ir moterų dedančių. Man vyrų krepšinis yra daug įdomesnis.

Pilną areną surenka tik Kauno „Žalgiris“. Kituose turnyruose arenas dažnai matome apytuštes. Ką tai sako apie lietuvių meilę krepšiniui?

– Pridurčiau, kad Klaipėdos „Neptūno“ rungtynės yra labai gausiai lankomos, nes miestas turi turtingas krepšinio tradicijas, turi gausią sirgalių armiją. Tie sirgaliai yra aktyvūs, domisi krepšiniu.

Silpnoka situacija su Panevėžio „Lietkabeliu“, nes sirgaliai priprato prie komandos pergalių, kai jie užpraeitą sezoną pateko į LKL finalą. Dabar tribūnos yra apytuštės. Sunku pasakyti, kodėl, gal mažesnes pajams gauna žmonės provincijos miestuose.

„Ryto“ lankomumas labai priklauso nuo rezultatų, svyruoja. Bet manau, kad toks miestas, kaip Vilnius galėtų skirti daugiau dėmesio reprezentacinei komandai. Aišku, miestas irgi turi skolų, bet Vilnius tikrai galėtų surinkti didesnį biudžetą. Aišku, Vilniaus specifika tokia, kad vyksta daug renginių, yra daug pramogų, galbūt lankomumas ir dėl to nėra didelis. Aišku, kažkiek nuvilia ir komandos rezultatai.

Vienas Ispanijos treneris yra sakęs, kad lietuviai krepšinio nemyli. O myli tik savo žaidėjus ir savo pergales. Ar nėra taip, kad pamatę, jog miesto arba šalies komandai gerai sekasi, užplūstame sales ir tampama ekspertais, kai komandai sekasi?

– Čia nieko labai keisto. Daugelyje Europos šalių įdomiausia žiūrovams yra tik tos šalies rinktinė. Lietuvoje nedaug žmonių, kurie ateitų specialiai pažiūrėti, kaip rungtyniauja Lietuvos rinktinės ar „Žalgirio“ varžovai. 2011 m. Europos čempionate Lietuvoje buvo rungtynių, kurios sirgalių nebuvo daug. Bet dėl to aš tragedijos nedaryčiau, visais laikais dominavo tie, kuriems įdomiausi yra saviškiai, lietuviai.

Ar jūsų aplinkoje žmonės kalba apie krepšinį, derinius, rungtynes?

– Na, apie derinius gal nekalba. Bet draugų susibūrimuose, giminių suvažiavimuose yra pažįstamų, kurie pasidalija įspūdžiais pirmiausia apie „Žalgirio“ pasirodymus Eurolygoje, apie rinktinę. Tokių žmonių nemažėja.

Kodėl esame vis dar vadinami krepšinio šalimi, nors labai didelių pergalių pastaraisiais metais neturime. Kodėl nesame pristatomi, kaip lazerių ar DNR karpymo šalimi?

- Na taip, juk turime gerų teatro režisierių, galėtume būti teatro šalis. Galbūt daugiausiai dėl to, kad ta susiję su emocijomis. Kai vyksta krepšinio rungtynės taškas į tašką, ypač per svarbius mačus, Lietuvos komandai laimėjus tai suteikia didžiulį džiaugsmą. Siečiau tai su emocijomis. Pamačius aukšto lygio spektaklį emocija yra kitokia – labiau vidinis pasitenkinimas.
















Lrt.lt



Reklama



Reklama

Reklaminis skydelis

Reklama

Ieškome darbuotojų

Reklama